Skaitau Namų mokymo FaceBook grupės komentarus apie smurto prieš vaikus įstatymo svarstymą ir darosi neramu. Grupė turi netoli 4 tūkstančių narių ir pagrindinis jos tikslas - atgauti tėvų teises savarankiškai ugdyti vaikus. Tai yra labai svarbu suprasti, nes kai kurie grupės nariai, kalbėdami apie planuojamą įstatymą ir galimas jo pasekmes šeimos gerovei, naiviai tikisi, kad nuo blogų pasekmių mus saugo Lietuvos Konstitucijoje apibrėžtos teisės. Tačiau pagal tą pačią Lietuvos Konstituciją tėvai jau turi teisę savarankiškai ugdyti savo vaikus... Klausimas - jei konstitucija mus gina, kodėl tuomet mes iki dabar to negalime daryti?
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.Lietuvos Konstitucija: 38 straipsnis
Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Deklaracija dar stipriau apgina šią teisę:
Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą.VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA: 26 straipsnis, 3 punktas
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, skelbdama ištikimybę visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, pripažindama, kad valstybės pareiga – apsaugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves – lieka svarbiausiu uždaviniu, siekdama, kad Lietuvos Respublika ir jos visuomenės nariai visiškai įsijungtų į laisvų pasaulio tautų ir valstybių bendriją, kurioje pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms jau tapo visuotinai pripažinta vertybe bei tarptautinių santykių principu ir kurios kūrime bei veikloje Lietuvos Respublika negalėjo dalyvauti dėl prievartinės izoliacijos, 1991 m. kovo 12 d. iškilmingai įsipareigojo laikytis Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.
Įsipareigojo, bet kodėl tuomet žmonės iki šiol negali pasinaudoti tomis teisėmis?
Diskutuojame tik šeimų ir tėvų teisių klausimu
Kad diskusija būtų bent kiek konstruktyvi, padedame į šalį labai svarbų problemos aspektą - kaip yra apibrėžiamas smurtas (fizinis ir emocinis) prieš vaikus. Darau tai labai sąmoningai, nes dažnai, kai susiplaka kelios rimtos temos, neįmanoma nuodugniai padiskutuoti nei viena jų... Taigi, smurto apibrėžimas yra labai svarbi tema, bet ją paliekame kitai diskusijai.
Tad prieiname prie labai svarbaus dalyko - žmogaus teisių. Šiuo atveju kalbame ir apie teisę šeimoje ugdyti vaikus, bet kartu ir tvarkytis šeimoje savarankiškai. Mano namai - mano tvirtovė. Šeima pagal Lietuvos Konstituciją yra valstybės ląstelė, tad ir pagrindas valstybės egzistavimui, o ne atvirkščiai.
Kalbant apie mokymą šeimoje, šeimos ir tėvų teisės yra pagrindas, kuris turi įgalinti šeimas savarankiškai ugdyti vaikus (JAV antras stiprus pagrindas yra tikėjimo/religijos laisvė). Tad žvelgiant iš alternatyvaus mokymo įteisinimo perspektyvos, bet kokia šeimos ir tėvų teisių erozija ne padės, bet tik pakenks šio tikslo siekimui.
Lietuvos šeimų ir tėvų organizacijų pozicija
Taip pat verta pažiūrėti, kokią poziciją užima kitos Lietuvoje veikiančios tėvų organizacijos, kaip Lietuvos Tėvų Forumas, Vakarų Lietuvos Tėvų Forumas, Šeimos Institutas. Nejaugi jie visi apsigavę ir nesupranta, kad smurtas prieš vaikus yra blogai, kodėl jie priešinasi bet kokiems tėvų ir šeimos teisių apribojimams?
Laidoje „Aktualijos“ diskutuojama apie smurto problemą Lietuvos šeimose ir būdus mažinti jo mastus. Šeimų organizacijų atstovai ir teisininkai pateikia savo nuomones ir galimus problemų sprendimų kelius:
Įvertinkime kitų valstybių patirtį
Mes esame jauna valstybė ir dar vis einame per savo "paauglystės" augimo skausmus. Mes dar nepadarėme kai kurių klaidų ir dar nežinome jų kainos. Visame pasaulyje pastoviai vyksta nelygi, bet kartu ištverminga kova - tėvai, šeimos vis bando susigrąžinti iš valstybės savo prarastas teises. Istorija patvirtina labai paprastą dėsnį - yra labai lengva perleisti į valstybės rankas savo teises, bet yra labai sunku jas susigrąžinti. Kai kada tai yra gal net neįmanoma.
Protingas mokosi iš savų klaidų, išmintingas – iš svetimų.
Taip pat turime suprasti, kad valstybė kaip tokia (šiuo atveju gal reikėtų naudoti terminą - valdžia) turi savo interesus. Kaip mūsų šalies istorija rodo, gana dažnai tie interesai nėra nukreipti į žmonių gerovę. Tai gali būti ir politinių žaidimų dalis, gali būti noras pasipelnyti, noras įgyti daugiau valdžios, įgauti tam tikros grupės žmonių, o gal net ir industrijos ar svetimos politinės struktūros palankumą.
Belgijos radijo žurnalistė Florence Bellone, atlikusi didelį žurnalistinį tyrimą apie Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą ir gavusi už jį aukštą Europos Komisijos apdovanojimą, sake man, kad prisidengiant vaiko teisių lozungu sukurtas puikus kontrolės įnagis bei nauja privataus sektoriaus ekonomikos šaka. Joje veikia įvaikinimo, pakaitinės tėvystės agentūros, teismų bei medicinos ekspertai – teisininkai, psichiatrai, psichologai ir įvaikintojai, kuriais dažniausiai būna piliečiai be konkrečių kvalifikacijų, tačiau galintys daug uždirbti iš profesionalios tėvystės. Jos tyrimas atskleidė, kad vaikai šiandien yra vertingi kaip benzinas ar auksas, o iš esamos vaiko teisių apsaugos koncepcijos pelnosi ištisi sektoriai. Investicinės grupės perka įvaikinimo agentūras, tam naudojamas anoniminis kapitalas. Didžiausios Jungtinės Karalystės įvaikinimo agentūros „Core Assets“ apyvarta sudaro 192 milijonus eurų per metus. Žurnalistė tai vienareikšmiškai vadina tarptautiniu verslu.Jolanta Miškinytė. Nežmoniška sistema ar netikę tėvai?
Bet mūsų atveju, kad ir kas tai būtų, viskas susiveda į tą vieną tašką - mūsų kaip tėvų ir mūsų kaip šeimų autonomijos teisę. Visuomenėje nėra anarchijos, arba mes valdome save, arba mus valdo kažkas kitas. Švedijos patirtis labai vaizdžiai parodo, kas atsitinka, kai valstybė perima tėvų teises - užtenka vieno įstatymo ir tenka ieškotis prieglobsčio kitose šalyse:
Interviu aptariama dar viena reali grėsmė, kad Švedija gali įgyvendinti privalomą darželio lankymą nuo pat pirmųjų vaiko metų (nors jau ir dabar virš 90% vaikų lanko darželius, o namuose likusios mamos visuomenės yra išjuokiamos), nes "darželio lankymas gali būti pripažintas vaiko teise, kurios tėvai negali paneigti". Štai realus pavyzdys, kaip aptaki kalba įstatymuose ir vaiko teisių koncepcija gali įgauti tokias formas, kad tėvams teliks emigruoti į kitas šalis...
Emocijos
Kaip matome iš kitų valstybių patirties, valdžios struktūros labai sumaniai pasinaudoja emociškai įkrautais kraštutiniais atvejais (edge cases), kad užsitikrintų sau visuomenės masės paramą. Lietuvos atveju tai gali būti šulinyje paskendę vaikai, smurtą patiriantys vaikai ir pan.
Yra labai svarbu, kad kai eina kalba apie įstatymus, mes remtumėmės ne emocijomis, bet logika ir sveika išmintimi. Emocijos daro mūsų sprendimus mažiau pasvertus ir skubotus. Valdžios struktūroms, to tik ir reikia - skaldyk ir valdyk.
Įstatymų jau yra pakankamai. Prevenciniai metodai.
Svarbu pastebėti tai, kad šiuo metu Lietuvoje yra pakankama įstatymų, pagal kuriuos visi šie tragiški atvejai būtų kontroliuojami. Problema nėra įstatymų trūkume, bet valstybės nesugebėjime užtikrinti jų įgyvendinimo, o taip pat nebuvimo prevencinio ir socialinio lavinimo programų, arba jų mažame efektyvume.
Reikia pažymėti, kad ne veltui kai kurie autoriai kreipia dėmesį į socialinius faktorius, kuriuos reikia gerinti ir tobulinti tam, kad žmonės pasikeistų iš vidaus, o ne bijodami valstybės sunkios rankos.
SADM ministro patarėja Kristina Paulikė iškelia galimas problemas bei akcentuoja prastą padėtį provincijoje, kur trūksta psichologų, neišplėtotos socialinės paslaugos:
Nebeaišku, ar įstatyme nėra palikta landa vaiko užgaidų netenkinimą apšaukti nepriežiūra. O žinant statistiką, kad trečdalis Lietuvoje dirbančių asmenų gauna kone minimalų atlyginimą ir retas tėvas iš viso gali užtikrinti visus vaiko norus ir poreikius? O ką jau kalbėti apie tą ketvirtadalį, kuris gyvena žemiau skurdo ribos? Ar tai reiškia, kad tėvai, bandantys iš minimumo sudurti galą su galu, jau bus apšaukti kaip smurtaujantys prieš vaikus ir bus baudžiami civiline, administracine ar net baudžiamąja atsakomybe?Vaikai turi augti saugiose ir mylinčiose šeimose
Išimtys
Suprantama, kad dauguma žmonių yra pasipiktinę tragiškomis vaikų istorijomis, atrodytų, reikia dar papildomų saugiklių, kad jos daugiau niekada neįvyktų... Vėlgi, pirmiausiai reikia išanalizuoti, kokios buvo tragedijos priežastys - ar tai buvo trūkumas įstatymų, siekiančių apsaugoti vaikus? Taip pat turime suprasti, kad visuomet bus išimčių, nes nei viena valstybės sistema nėra tobula. Tai yra realija ir tai nekeičia tikrovės.
Tai, kad virtuviniai peiliai yra dažniausia buitinių žmogžudysčių priemonė nereiškia, kad reikia uždrausti peilių gamybą ir pardavimą ar pardavimą apriboti, įvedant amžiaus apribojimus ir reikalavimą praeiti saugaus naudojimo kursus, gauti psichinės sveikatos pažymą ir pan. Einant beribių ir nesibaigiančių naujų įstatymų keliu, o tuo pačiu ir visų savo teisių pervedimų į valstybės rankas, geresnių rezultatų nepasieksime.
Galimi padariniai
Tikriausiai neseniai girdėjote, kad Prancūzijoje buvo galutinai uždrausta taikyti vaikams fizines bausmes, atrodytų nuostabi pergalė vaikų labui. Bet ar žinote, kad net prieš šio įstatymo įsigalėjimą, kai kurios šeimos, gyvenančios daugiabučiuose namuose, naudodavo raminamus vaistus vaikams, kad šie visiškai neverktų. Tai buvo darome iš realios baimės, nes bet koks "pasipiktinęs" kaimynas gali paskambinti į vaikų teisių tarnybą, po kurios apsilankymo, bet kurios šeimos gyvenimas gali pavirsti tikru pragaru, net jei ir vaikas verkė dėl natūralių priežasčių. Čia vėl gi prisimenu kai kuriuos komentarų autorius, kurie juokėsi, kad "jei nesi kaltas, niekas tavęs neskųs".
Atrodytų, kad Norvegijos patirtys turėjo atskleisti daugelį pavojų, prie kurių veda neribotų teisių suteikimas valstybei šeimos ir vaikų reikaluose, bet deja taip neatsitiko. Tam tikriausia turėjo įtakos ir visa virtinė užsakomųjų straipsnių bei žiniasklaidos pranešimų, skirtų marginalizuoti savo ir savo šeimos teises pasiryžusius ginti tėvus. Paguoda yra tai, kad mes matome gražų kitų valstybių pavyzdį, kurios nepalieka savo piliečių likimo valiai, bet efektyviai gina juos. Gaila, kad Lietuvos valdžios impotencija ir atsainus požiūris į šeimos autonomiją ir teises, persiduoda ir visuomenei.
Žiūrėkime į problemą pragmatiškai. Jei mes sakome valstybei, kad šeimos yra nepajėgios gyventi nepriklausomai ir joms reikia valstybinių institucijų priežiūros, kad būtų užtikrintas vaikų gerbūvis, ką tuomet kalbėti apie vaikų mokymą šeimoje? Ir jei mokymas šeimoje būtų įteisintas, kokios kontrolės galėtume tikėtis, juk mes pripažinome, kad tėvai yra iš esmės niekam tikę, nors tik mažoji jų dalis turi problemų?
Mes visi žinome, kad valdžia gražiai kalba, kol reikia priimti įstatymą... o kai įstatymas priimtas, viskas pasikeičia, nes jau teisės yra uzurpuotos ir tuomet gali kaukti vilko balsu, niekas tavęs neišgirs. Tad venkime emocijų, svarstykime išmintingai ir būkime vieningi, gindami tėvų ir šeimos teises!
Susiję video reportažai
Susiję straipsniai
- Vygantas Malinauskas: Išplėtusi smurto savoką valstybė žalos ir tėvus, ir vaikus
- Marius Kundrotas. Su kuo kovojama - su smurtu ar su šeima?
- Jolanta Miškinytė. Nežmoniška sistema ar netikę tėvai?
- Ekspertas: Teisinių priemonių apsaugoti vaikus nuo smurto pakanka ir dabar
- J. Ramonienė: „Šeimoms reikia ne bausmių, o realios pagalbos“
- R. Čepaitienė. Toliau sukame prievartos ratą
- Nepagrįstai daug tikimės iš teisinių sprendimų
- Vytautas Sinica. Valstybė žino geriau – tėvai vaikų nebeauklės
Taip pat skaitykite:
